- žiubt
- žiùbt interj. žibt (staigiam veiksmui nusakyti): Žiùbt įsipylė tablečių į burną, užgėrė su šaltu [v]andeniu i sėda raudonas Rdn. Tik žiùbt perkūnas į galvą – jutom, o to žaibo nematėm Kl. Tik žiùbt pjautuvu pirštan Tvr.
◊ anė̃ žiùbt visiškai nieko: Neturės anė žiùbt šnekėti mano pati, aš taip jąją bausiu J.
Dictionary of the Lithuanian Language.